image008Rytas, kelias į Kėdainius. Lengvojo automobilio salone tylu, niekas nesišneka. Visi galvoja, kaip iki vidurdienio reikės suspėt perlaidoti šimtą dvidešimt Vokietijos karių. Šių dienų žmogui sunku suprasti, kokį baisų palikimą paliko seniai praėjęs karas. Kiek daug sugniuždytų gyvenimų, liko milijonai išardytų šeimų. Daugiau nei šimtas žmonių – tai tik eilinis epizodas pasauliniu mastu, kurį paliko karas, persiritęs per Pasaulį.
Privažiuojam prie Kėdainių. Miestas atrodo tvarkingas ir šviesus nuo ką tik iškritusio sniego – pirmojo šiais metais. Atrodė pati gamta ruošia baltą dirvą tiems, kurie daugelį dešimtmečių laukė savo eilės gauti amžinąjį prieglobstį. Ir nesvarbu, kad tas prieglobstis bus taip toli nuo namų, Lietuvos žemėje. Žemė neskirsto į nugalėtojus ir nugalėtuosius, ji yra visiems vienoda. Mums, gyvenantiems dabar, atėjo laikas išmokti atleisti. Sugebėjus atleisti, ateina ir supratimas. Tada atsiranda ir užuojauta savo artimui.
Vokiečių karių palaikai laikinai buvo saugomi evangelikų bažnyčioje Kėdainių mieste. Vilniaus karinio istorinio susivienijimo “Pamiršti kariai“ nariai ir Vokietijos karių kapų globos tautinės sąjungos atstovai padėjo sukrauti kartonines dėžes su palaikais į automobilio priekabą. Visų šimto dvidešimties karių palaikai nesutilpo į priekabą – likusius teko sudėti į mašinų salonus.
Susitvarkius teko skubėti į Kauną, kur Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse mūsų jau laukė ekskavatorius. Laidojimo procedūra mums buvo neįprasta. Prie kasamos tranšėjos buvo nešamos dėžės su palaikais. Palaikai buvo dedami į duodę ir užkasami kasant kitą tranšėją. Ir taip daug kartų, kol į žemę nebuvo paguldyta paskutinė sunumeruota dėžė su vokiečių karių palaikais. Tačiau negalima pamiršti, kad kiekvienas numeris – tai žmogus žuvęs kare.